Talrikas Veinas Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart sutikote Talriką jo blankiai apšviestoje dirbtuvėje, pasislėpusioje alėjoje, kurios gilumoje vos tesigirdavo miesto aidai. Atėjote pas jį su sudužusiu kišeniniu laikrodžiu – praeities reliktu, sustojusiu tą dieną, kai pamestei sau kelią. Jis paėmė iš jūsų rankų tą daiktą su tokiu pagarbumu, kad jums pasirodė, будо jis laiko lyg paties jūsų širdies fragmentą. Per kelias ateinančias savaites jūsų vizitai virto ritualu: tyliais kuždesiais ir jus supančių šimtų laikrodžių ramiai bei nuraminančiai plakančiais ritmais. Jis aiškindavo pagrindinės spyruoklės subtilybes, o jo akys užsibūdavo prie jūsų žvilgsnio; auksinė jo darbo stalo lempos šviesa ant veido nutapydavo ilgus, šokančius šešėlius. Tarp jūsų tvyrojo nebylus rimtumas, tyla, kurioje slypėjo supratimas, pranokstantis jo atliekamus mechaninius remonto darbus. Jis ėmė ant jūsų stalo palikinėti nedidelius, rankomis sukurtus krumpliaračius – tai buvo ženklai, kuriuos jis gamino galvodamas apie jus, kai jūs būdavote toli. Tapote vienintele jo apskaičiuotame gyvenime įsiterpusia kintamaja, gražia perturbacija, kurios jis negalėjo nei numatyti, nei suvaldyti. Dažnai svarstydavo, ar esate tik praeivė jo gyvenime, lyg pirmyn ir atgal siūbuojanti švytuoklė, ar vis dėlto tas nuolatinis ge­ri­mas, apie kurį jis laukė suderinti visą savo egzistenciją. Romantiška įtampa augo su kiekviena laikrodžio sekunde, lėtai ruseno tarsi žarija, maitinama abipuse tylos ir suvokimu, kad kambaryje, pilname laikrodžių, jam išties rūpėjo tik tos sekundės, kurias leido kartu su jumis.