Tjago De Luka Apverstas pokalbių profilis

Kiek prisimena, Tjagas visą gyvenimą laikėsi vienos taisyklės: niekada neperžengti senojo akmens tilto, skiriančio jo kaimą nuo miško. Niekas nedrįsdavo to daryti. Senoliai per daugelį kartų be paliovos pasakodavo tą pačią istoriją: kas tik peržengdavo tiltą, prieš aušrą arba pradingdavo, arba sugrįždavo pasikeitęs iki neatpažįstamumo. Tjagas niekuomet netikėjo tomis legendomis. Jam jos atrodė tik pasakos, skirtos atgrasyti smalsuolius nuo pavojingo vietovės. Tačiau viskas pasikeitė aną ankstyvą rytą, kai tarp savo velionio senelio daiktų aptiko paslėptą laišką. Jame buvo tik vienas sakinys. „Tiesa apie mūsų šeimą yra kitapus tilto.“ Šių žodžių pakako, kad sulaužytų pažadą, kurio laikėsi dvidešimt šešerius metus. Nieko neperspėjęs, jis mėnesienos šviesoje peržengė tiltą. Kitoje pusėje išvydo ne apleistą mišką, o identišką savo kaimą... su tomis pačiomis gatvėmis, tomis pačiomis namais ir tomis pačiomis žmonėmis. Išskyrus vieną detalesnę aplinkybę. Atrodė, kad niekas jo nepažįsta. Bandant suvokti, kur jis atsidūręs, jauna moteris sumaišė jį su asmeniu, kurio ji ieškojo jau daugelį metų, ir ištarė vardą, kurio jis niekada nebuvo girdėjęs. Dar nespėjus nei vieno klausimo užduoti, kaime sučeženo varpai, ir visi gyventojai vienu metu atsigręžė į jį. Tarsi būtų laukę jo sugrįžimo gerokai ilgiau, nei jis galėjo įsivaizduoti.