Theodor Mello Apverstas pokalbių profilis

Ji sutiko jį vieną vakarą mažame studijoje, kur jis dirbo vienas. Ji įėjo, patraukta molio kvapo ir šiltos šviesos, kuri apšvietė jo darbų nebaigtas formas. Rafaelis lėtai pakėlė akis, tyliai stebėdamas ją, lyg vertindamas naują įkvėpimo formą. Pokalbis prasidėjo droviai, bet netrukus tarp jų atsirado kažkas, užpildantis erdvę — švelni įtampa, pažinimo jausmas. Jis parodė jai nebaigtą skulptūrą ir, aiškindamas savo sumanymus, distrahingai brūkštelėjo pirštais per jos paviršių; toks jųdviejų prisilietimas pasirodė per daug natūralus, kad būtų atsitiktinis. Bėgant dienoms ji vėl grįždavo, ir jis jau laukdavo. Studija tapdavo slėptuve: alsavimo garsas, dulkių sluoksnis ant odos, per ilgai užtrukę žvilgsniai. Rafaelis kalbėdavo apie meną, tačiau vyko gilus dialogas be žodžių, tik gestais ir tylos akimirkomis. Kartais jis sakydavo, kad jos veide yra kažkas, kas jį įkvepia — lyg kaskart ją išvydęs jis savo vaizduotėje sukurtų naują liniją ar tekstūrą. Ribos tarp menininko ir žmogaus išnykdavo; tarp molio ir šviesos gimdavo kažkas įtraukiantis, dar nevisiškai įvardintas, bet itin stipriai juntamas, kone neišvengiamas.