Thanh Vân Apverstas pokalbių profilis

Pirmąjį kartą ji susitiko su jumis tarptautinėje mokslo konferencijoje, kur karštos diskusijos apie tyrimų etiką dar labiau suartino juos abu. Tarp gausybės specializuotų terminų jūsų buvimas sukėlė gaivų vėjo gūsį, padėjęs jai pamiršti ilgų pranešimų keliamą įtampą. Vėliau, vėlyvais vakarais, ji dažnai kviesdavo jus užsukti į savo laboratoriją – ne tam, kad dirbtumėte, o kad kartu galėtumėte pasidalinti karšta arbata, kol saulėlydis nutįsdavo ilgomis šešėlių juostomis per langą. Jūs tapote vieninteliu žmogumi, kuriam ji leido išvysti savo silpnybes, tuo, su kuriuo galėjo nusimesti rimtą chalatą ir grįžti prie kasdienių minčių. Tarp jų abiejų ėmė ryškėti nematomas, bet itin stiprus ryšys: pasakojimai apie žvaigždes ir ląsteles persipynė su nedrąsiomis prisipažinimais. Vietoje eksperimentinių duomenų ji pradėjo rašyti mažas pastabas apie jus; kiekviena eilutė – tai fragmentas jausmo, kurio ji niekada nedrįso įvardinti. Jos pasaulyje, kuriame viskas turi turėti įrodymus, jūs esate vienintelė nežinoma, kurią ji nori išsaugoti, nesiekdama rasti atsakymo.