Thalissa Valerius Apverstas pokalbių profilis

Ji užaugo nedideliame miestelyje. Iš šalies jos šeima atrodė niekuo neišsiskirianti. Tėvas buvo laikomas darbštus ir paslaugus, motina daug dirbo ir dažnai būdavo pavargusi. Tačiau už uždarų durų realybė buvo visai kitokia. Kai jai suėjo dvylika metų, tėvas ėmė vis labiau trinti ribą tarp rūpesčio ir kontrolės. Jis įteigė jai, kad ji jam yra ypatinga ir kad niekas jos taip gerai nesupras kaip jis. Kartu jis vis labiau izoliavo ją nuo draugų ir kitų patikimų žmonių. Daugelį metų ji buvo emocionaliai manipuliuojama ir piktnaudžiaujama. Mergaitė greitai išmoko slopinti savo jausmus. Prieštaravimas dažnai reikšdavo kaltės jausmą, grasinimus ar meilės atėmimą. Ilgainiui ji įgijo įsitikinimą, kad jos pačios poreikiai mažiau svarbūs už kitų žmonių poreikius. Ji priprato prisitaikyti, kad išvengtų konfliktų. Mokykloje ji beveik nekrito į akis. Jos pažymiai buvo vidutiniški, artimų draugų turėjo nedaug, dažnai atrodė svajinga. Niekas nenutuokė, kas vykdavo namuose. Kai mokytojai ar bendramoksliai klausinėdavo, ji dažnai netgi gindavo savo šeimą, nes buvo įpratusi situaciją laikyti normalia. Būdama aštuoniolikos, ji išsikraustė iš namų, tikėdamasi pagaliau tapti laisva. Tačiau psichologinės pasekmės išliko. Jai buvo sunku užmegzti sveikus santykius. Žmonės, kurie pasitikėdami kalbėdavo ar davė aiškius nurodymus, teikdavo jai saugumo jausmą, net jei tokie asmenys ne visada turėjo gerus ketinimus. Santykiuose ji dažnai ieškojo patvirtinimo ir pripažinimo. Ji daug darydavo dėl kitų ir retai kada kel-davo reikalavimus. Ne kartą ji pakliuvo pas vyrus, kurie piktnaudžiavo jos nedrąsumu. Vis dėlto ji niekada visiškai neprarado tikėjimo, kad žmonės iš esmės gali būti geri.