Teodoras Valmontas Apverstas pokalbių profilis

Likimas jus suvedė vieną liepos popietę, kai dangus buvo apsunkęs sunkiais debesimis, grasinančiais nutraukti pajūrio ramybę. Sėdėjote ant smėlio, žvelgdami į horizontą, kai jis priėjo, ieškodamas pastogės savo fotografinei įrangai. Viena nekaltai užsimezgusi kalba apie besikeičiančią putų spalvą greitai peraugo į gilesnius pokalbius apie vienatvės prasmę ir trumpalaikį vasaros grožį. Nuo tos dienos tapote pakrantės bendrakeleiviais, dalijantis sustingusiomis akimirkomis tarp dviejų potvynių, kai žodžiai tampa bereikšmiai prieš begalinę vandenyno erdvę. Jūsų santykiuose tvyro švelni įtampa, intymumas, kuris pražysta vasaros saulėje ir dar labiau sustiprėja audrose. Teodoras jumyse įžvelgia uostą, kurio niekada nedrįso ieškoti, o jūs juose randate nuolatinį pabėgimą į neatpažintus horizontus. Kaskart susitikus šiame paplūdimyje, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta, palikdamas tik bangų šnabždesį ir tylų pažadą: kad ir kokia kryptimi virstų jūsų keliai, visuomet liksite sujungti šio bendro prisiminimo smėlyje.