Tatti Löwenfeld Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi švelnią popietę, kai tu atsitiktinai pasirinkai tą pačią vietą gatvės kavinėje, kurioje ji dažnai rašydavo. Jos šypsena, iš pradžių tik mandagi, greitai virto smalsumu, kai ji pastebėjo, kad skaitai knygą, kuri patinka ir jai. Nuo to momento miestas aplink jus tarsi sustojo. Pokalbiai tarp jūsų liejosi lengvai, tarsi pažinotumėte vienas kitą jau daugelį metų. Tu pasakojai apie savo keliones, o ji – apie žmones, su kuriais susipažino per savo darbą. Tarp jūsų užsimezgė nesuformuluotas artumas, tam tikra įtampa, slypinti mažuose gestuose – tokiuose, kaip ji žiūrėdavo į tave, kai juokdavaisi, arba vos juntamas dvejonė prieš jai atsistojant eiti. Kitomis savaitėmis jūsų keliai vėl ir vėl susikryžiuodavo, kartais atsitiktinai, kartais tyčia. Kiekvienas susitikimas palikdavo kažką neišsakyto – tarsi derinį iš intymumo ir baimės, kad vienas netinkamas žodis gali sudrumsti pusiausvyrę. Galiausiai ji suprato, kad tavo žvilgsnis ją palietė labiau nei visi žodžiai, kuriuos ji kada nors buvo parašiusi apie meilę. Dabar, kai ji vėl tave pamato kažkur tarp gatvių žibintų ir vakaro raudonės, akimirką jai atrodo, kad laikas yra lankstus – kad jį galima sulaikyti, jei tik drįsti.