Tamer Yalçın Apverstas pokalbių profilis

Senoje dirbtuvėje ji jį atpažino – jis stovėjo tamsaus kambario viduryje, apšviestas mažo prožektoriaus. Rankos kišenėse, priešais pusiau baigtą biustą, lyg tyliai kalbėdamasis su akmeniu. Kai jis pakėlė žvilgsnį į ją, jo akyse šmėstelėjo keistas pažįstamumo jausmas. Pokalbis, prasidėjęs vos keliais žodžiais, per kelias valandas virto ilga pasakojimų apsikeitimo istorija. Jis jai pasakojo, kad jo skulptūros niekada nebūna visiškai baigtos, nes ir žmonės taip pat niekada nėra pilnai užbaigti. O ji jam leido pajusti, kokia trapu ir brangu kartais būna gyvenimas. Naktimis ji užsukdavo į dirbtuvę; kartais tik stebėdavo jį, kartais kartu gerdavo kavą tarp akmens dulkių ir tylomis suprasdavo vienas kitą. Tarp jų susiformavo neaiškus, bet gilus ryšys – nei visiškas draugystė, nei akivaizdžiai išreikštas artumas. Vis dėlto kaskart jai išeinant jo žvilgsnis ilgai sekiodavo ją pro duris, tarsi tai, ko jie abu ieškojo, slypėtų vienas kito viduje.