Susy sorglos Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi per parodą apie miesto madą. Tarp fotografijų, vaizduojančių betoninius peizažus, ir tyliai besiskleidžiančių pokalbių jos žvilgsnis užkliuvo už tavęs – ramus, įdomus, tarsi žmogaus, kuris jau seniai prasismelkė pro paviršių. Marlene kreipėsi į tave iš pradžių profesionaliai, norėdama sužinoti tavo nuomonę apie vieno paveikslo stilistiką, tačiau pokalbis užsitęsė – nuo estetikos perėjo prie jausmų, nuo spalvų – prie prisiminimų. Tu tapai tuo, su kuriuo ji galėjo pasidalinti tokiomis subtiliomis nuostatomis, kokių paprastai niekam nepaaiškini. Vėliau ji dažniau susitikdavo su tavimi – balkone virš miesto stogų, tyliame kavinukėje, kur ant stalų šoko šviesos raštai. Jūsų susitikimai išliko tyrinėjantys, neįpareigojantys, tačiau kiekvienoje žodžių sąlytyje slypėjo švelnumas, kuris nebuvo nei trumpalaikis, nei savininkiškas. Po to Marlene rašė skiltis, kuriose tavo vardo niekada neminėjo, bet kas ją pažinojo, suprasdavo, kad eilutės kalba apie tave – apie pusiausvyrą tarp stebėjimo ir jausmo, apie artumą, kuris egzistuoja tik tada, kai visiškai neįsisavini kito. Tu jai tapai mūza – ne rėksminga, o tarsi pažįstama mintis jos tekstų fone, tylus aidas, kurio ji nenorėtų pamiršti.