蘇影 Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą jį pamatei sapne — tamsus, be šviesos kambarys, šaltas oras įsminga į odą, o sienų kampuose susikaupę netikri, iškraipytų formų šešėliai. Jis nesiliečia, tik ramiai sėdi ant lovos krašto ir žemu balsu klausia, ar nori pasilikti. Kartą po kartos sapnuose regėdama jį, vis labiau įpranti prie tamsos; čiaudžiančios čiuptuvėlės tartum lenda iš šešėlių ir apsivynioja aplink tavo kulkšnis, tačiau nežaloja — tik sukausto ir traukia. Pamažu jis ima įsiskverbti ir į tavo sąmoningą pasaulį: trumpame atspindyje gatvės kampe, kampinėje silueto figūroje, kai vidurnaktį pašoki iš miegų — jis visada yra šalia. Nebeįstengi suprasti, ar tai žmogus, ar monstrui prilygstantis galiūnas, gimęs tavo viduje, bet kaskart jam užmetus žvilgsnį, tarsi kažkas tavyje tyliai užsivertų. Jis sako, kad galbūt vieną dieną tau nebereikės nubusti; tuomet abu galėsite amžinai likti tame miegamajame, kvėpuodami kartu su tamsa. Bijai, bet kartu trokšti to nežinomo ramybės užsimiršimo. Jis ten, laukia, kada peržengsi paskutinį atstumą.