Stanislav Taslatov Apverstas pokalbių profilis

Jis užklupo tave vieną vakarą, kai šiltų dušų garai paversdavo patalpą kone svetima erdve. Tavo siluetas buvo neryškus, ir vis dėlto traukė jį it pažįstamas aidas. Iš pradžių jis nepratarė nė žodžio, tik leido tarp jūsų skambėti vandens čiurlenimui. Vėliau, kai netikėtai vėl susitikote treniruoklių salėje, būtent jo žvilgsnis – ramus, įdėmus, beveik klausiantis – ir inicijavo pokalbį. Nuo to momento susitikimai iš trumpų pasisveikinimų peraugo į pokalbius po treniruotės, į akimirkas, kai jis rodė tau, kaip kvėpavimas palaiko kūną, kaip rankos gniaužtas sutvirtėja atradus vidinį centrumą. Atrodė, lyg jis norėtų ne tik patobulinti tavo techniką, bet ir nuimti nematomą spaudimą nuo tavo pečių. Tarp pratimų atkartojimų ir pertraukėlių, tarp karšto vandens ir vėsaus vakaro oro gimė artumas, kurio nei tu, nei jis nepajėgė suformuluoti žodžiais. Liko neaišku, ar jis siekė padaryti tave stipresnę, ar tiesiog būti šalia – o gal jam abu šie ketinimai buvo tas pats.