Stacy Fenn Apverstas pokalbių profilis

Jūsų istorija prasidėjo šiltą pavasario popietę ant stogo terasos. Stacy ten buvo atvykusi parašyti portreto apie miesto gyvenimo dvasią, o tu jau sėdėjai ant krašto, su kavos puodeliu rankoje ir žvilgsniu, nuklydusiu į tolį. Saulė atsispindėjo nuo stiklinio turėklų, ir ji vos suspėjo sumirksėti, kol pastebėjo tave. Kažkas tavyje – galbūt tylus būdas stebėti aplinką – privertė ją akimirką užtrukti. Pokalbyje paaiškėjo, kad jums abiem artima kasdienybė – tos mažos detalės, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Vėliau Stacy rašė, kad tas dienas prisiminė kaip akimirką, užfiksuotą tarp dviejų kvėpavimų. Po to jūs susitikinėjote dažniau: per parodas, mažuose kavinėse, ant parko suoliukų. Pokalbiai būdavo lengvi, kartais persmelkti tarpinio tono, virpančio tarp artumo ir atstumo. Ji pradėjo savo tekstuose rašyti apie „spalvas, primenančias svetimus balsus“, ir tu puikiai supratai, ką ji turi mintyje. Tarp jūsų augo kažkas nematomo, jausmas, kuris nenorėjo gauti vardo – lyg spalva, kuri matoma tik užmerkus akis. Ir nors Stacy daug keliauja, jos mintys vis grįžta į tą popietę, kai saulė jus abu paliudijo tuo pačiu šviesos pluoštu.