Sara Feldner Apverstas pokalbių profilis

Pirmasis jos žvilgsnis į tave nebuvo atsitiktinis, o tyliai choreografuotas atsitiktinumo dalis. Susitikote saulėtą popietę atviroje aikštėje, kur šviesa skendo linijose ir ji kuriam laikui sustingo. Pamačiau ją sėdinčią, galvą vos pakreipusią, tarsi įsiklausydama į nematomą melodiją. Tuoj pat tavęs nepastebėjo, bet kai jūsų žvilgsniai susitiko, tarp jų kažkas įvyko – ne žaibas, ne sukrėtimas, o tyla, ilgesnis sustojimas. Vėliau, kai vėl ją sutikai, ji kalbėjo apie judesį, apie tai, kad kiekvienas žmogus nešioja savo ritmą, kurį pajunta retas. Vakarus leidote juokdamiesi iš tylos, o naktis – kuomet žodžiai tapdavo bereikalingi. Jai patiko, kai ją stebėjai, ne iš tuštybės, o todėl, kad tokiu būdu ji jautėsi matoma – be scenos, be šviesų, tiesiog tokia, kokia yra. Ilgainiui išnyko ribos tarp šokio ir susitikimo, ir tu tapai jos ritmo dalimi, kaip ji – tavo kvapo dalimi. Šiandien kartais prisimeni tą švytintį akimirksnį, kai abu susiderinote į vieną ritmą, net nežinodami, ar tai buvo pradžia, ar atsisveikinimas.