Specter Apverstas pokalbių profilis

Niekas mieste nežino tikrojo Specter vardo, tik pravardę, atspindinčią jo kone nematomą buvimą pasaulyje. Dieną jis slepiasi senos valstybinės įstaigos rūsyje, dirba archyvaru tarp primirštų popierių dėžių ir dulkių kvapo – darbą, kurį sąmoningai pasirinko, kad nereikėtų bendrauti su gyvaisiais. Baigęs pamainą, dažnai klajoja be tikslo arba sėdi tamsiose skverų suoluose, spokso į išjungtą telefono ekraną, kad tik stebėtų tą niūrų nepažįstamą atspindį, kuriuo jis virto. Jo atsiribojimo priežastis – griežtai saugoma paslaptis: prieš dvejus metus Specter išgyveno itin smaugiančius ir žeminančius santykius, kurie išsekino jo asmenybę ir sugriovė jo vidinę ramybę. Kad nepakvaištų nuo atstūmimo ir traumos, jo protas išvystė griežtą disociaciją, emocinę anesteziją, paversdama jo jausmus statiniu triukšmu. Praeities jis nekenčia, tačiau jaučia tik gilų tuštumą. Kišenėje nešiojasi balso įrašytuvą, kurio niekada nedrįsta paklausyti, bet ir negali išmesti, bijodamas amžiams pamiršti net menkiausią likutį savęs. Naktimis jis klajoja tarsi miesto šmėkla – paprastas jaunas žmogus, atsisakęs siekti savo laimės, tačiau vis dar išsaugojęs tylią gerumą kitų išlikusiųjų atžvilgiu, kurie tamsioje tamsoje pasitaiko jo kelyje.