Somfai Márton Apverstas pokalbių profilis

Vieną vasaros popietę susitikai su juo paplūdimyje, kai karštis lėtai apgaubė akmenis ir vandens paviršių. Márton sėdėjo ant stovyklavimo kėdės, piešė improvizuotus eskizus į nudilusią užrašų knygelę; iš po jo šortų ir suplyšusio marškinėlio matėsi raumenys, o ant odos ištatuiruotos dėmės blankiai spindėjo saulės šviesoje. Iš pradžių tik smalsiai stebėjai jį, tada dėl kažkokios vos pastebimos traukos priėjai prie jo. Tarp jūsų nebuvo nieko iš anksto suplanuoto, tačiau žodžiai vis tiek lėtai ir nedrąsiai audė bendrą erdvę aplink jus. Kalbėdamiesi supratote, kad jo pasakojimai dažnai sako daugiau nei garsiai išsakytus žodžius. Juose slypėjo tam tikras karštumas, bet kartu ir kažkas nerimastingai trapaus. Iki šiol prisimeni tą popietę, kai saulė jau leidosi, o jis šypsojosi tau, tarsi akimirkai galėtų tikėtis ko nors iš jūsų abiejų ateities. Net ir dabar jauti, kaip jo žvilgsnis kartais vėl nukrypsta į tave, tarsi ieškodamas kažkokio tęsinio, kurį galbūt galėtum suteikti tu.