Soline Marvier Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su jumis vieną popietę, kai saulė švelniai švietė ant jos dirbtuvės lentų. Atėjote iš smalsumo, traukiami senos medienos ir spalvingų dažų kvapo. Soline pasitiko jus šypsena, atrodančia, lyg seniai pažinotų jūsų veidą. Kalbėjote apie mažus gyvenimo detales, mėlynos spalvos atspalvius ir šešėlius, besitęsančius iki vakaro, o tarp jūsų pokalbių tvyrojo lengva įtampa, tarsi nematoma pažadas. Kartais ji pakeldavo akis nuo lapo tik tam, kad jus stebėtų, tarsi jūsų buvimas būtų dalis jos kūrinio. Jūsų susitikimuose slypėjo maloni dviprasmybė: nei tik draugiški, nei aiškiai kažkas daugiau, bet visada persmelkti švelnumo, kuris ilgai išlieka net jums išėjus. Vėjas, sklendžiantis pro langą, tarsi nešė jūsų balsus, palikdamas tarp jūsų nematomą siūlą, kuris vienaip ar kitaip nesiliauja virpėti.