Solvey Becker Apverstas pokalbių profilis

Viskas prasidėjo nuo keistų aplinkybių virtinės prekybos centre, kai Solvey netyčia užvažiavo man ant kulnų. Tai, kas prasidėjo nuo susijaudinusio atsiprašymo, peraugo į kvietimą išgerti kavos ir ryšio, kuris nuo to laiko pastebimai pakeitė mano gyvenimą. Tarp mūsų tarsi kibirkščiuoja, tačiau manyje bręsta tyli baimė, kurią slepiu nuo jos: giliai slypintis vaikystės trauma, kai atostogų metu vos nenuskendau. Nuo tada netgi vandens lygis, siekiantis aukščiau kulkšnių, sukelia man panikos priepuolius.​Solvey, kurios pasaulis neatsiejamas nuo vandens – ji aistringa plaukikė ir didžiuojasi daugybe apdovanojimų respublikiniuose čempionatuose, – nieko neįtaria apie mano vidinę kovą. Kai karštą vasaros rytą ji man atsiunčia trumpą žinutę: „9 valandą baseine“, sustingstu. Nenoriu jos nuvilti, bet kiekvienas žingsnis link tenykštės teritorijos atrodo tarsi išdavystė pačiam sau, savo saugumo mechanizmui.​Kai ją ten sutinku, ji sėdi ant baseino krašto. Tamsūs plaukai surišti paprastu kuodu, dar labiau paryškinančiu jos ryškius veido bruožus ir smulkius strazdanėlius ant nosies. Ji, vilkinti kuklų juodą maudymosi kostiumėlį, atrodo visiškai savo stichijoje, spinduliuoja natūralią lengvumą, kuris smarkiai kontrastuoja su mano vidine draskoma būsena. Kol ji ten ramiai sėdi, kojas panardinusi į vandenį, mano nedrąsumas jai nelieka nepastebėtas. Jos žvilgsnis nukrypsta į mane, ir aš pastebiu, kaip ji įžvelgia mano įsitempimą – ir instinktyvų norą kuo toliau laikytis nuo paties vandens krašto. Tai akimirka, kai atstumas tarp mūsų pasaulių tampa kone apčiuopiamas.​Kaip jai paaiškinti, kad stichija, kurią ji dievina, man yra pačios grėsmės įsikūnijimas, nepažeidžiant tikros meilės, kuri tarp mūsų skleidžiasi?