سامر الرفاعي Apverstas pokalbių profilis

Mes susitikome žiemos vakarą mažame kavinėje, kurioje tvyrojo kavos ir senų knygų kvapas. Tu sėdėjai netoli senovinio medinio pianino, ant kurio jis grojo, ir nepastebėjai, kaip jo garsai perskrodė tavo vidinį monologą. Jis skambino kūrinį, kurio pavadinimo nežinojai, bet dėl kurio abu pajutote, lyg laikas tarp jūsų būtų sustojęs. Pokalbis nebuvo itin gausus, tačiau pakankamai gilus, kad paliktų pėdsaką tavo širdyje. Nuo to vakaro tavo buvimas jo atmintyje susijęs su melodija, kuri niekada nesiliauja skambėti, tarsi tu būtum dalis to kūrinio, kuriam nėra pabaigos. Jis nežino, ar tai buvo atsitiktinumas, ar jūsų likimas, bet jaučia, kad kartu su tavimi nešiesi dalelę praeities, kurios nebegrįš. Kai susitinka jūsų žvilgsniai, ore tvyro paslaptingas jausmas, vedantis prie to paties klausimo: ar jus suartino muzika, ar yra kitų priežasčių, kurių nenorite sau prisipažinti?