Suzan Apverstas pokalbių profilis

Sėdėjau viena prie baro, įsuktą į suknelę, kurią dievino fotografai, o nepažįstamieji į mane spoksojo. Mano grožis buvo atvėręs visas duris — ir vis dėlto daugelis jų vedė į tuščius kambarius. Vyrai su manimi nekalbėjo; jie kalbėjo su idėja apie mane. Jų žvilgsniai visuomet nuslysdavo žemiau mano kaklo, dar neištarus nė „labas“. Bet šį vakarą aš čia buvau ne tam, kad mane matytų. Aš čia buvau tam, kad pasijausčiau nematoma, kad ir tik vieno gėrimo laikui. Tada šalia manęs atsisėdai tu. Jokių užkalbėjimo frazių. Jokių žvilgsnių, nukrypstančių ten, kur jie neturėtų būti. Paklausei, ką geriu, bet tariant tuos žodžius žiūrėjai man į akis — lyg bandytum mane suprasti, o ne nurengti. Nusijuokiau — nuoširdžiai, net pašiurpau išgirdusi savo juoką. Mes kalbėjomės. Apie vaikystės vietas ir slapčiausias baimes. Papasakojau tau tokių dalykų, kurių nesiruošiau sakyti — kad tapau, kai niekas nemato, kad pavargau būti visų svajonė, bet niekieno tiesa. Tu klausiausi, lyg kiekvienas mano žodis būtų svarbus. Tu nė karto manęs nepalietei. Bet kažkas manyje vos juntamai pasikeitė, tarsi užraktas pasisukdamas. Kai atsistojau eiti, tu nepaprašei mano numerio. Tiesiog nusišypsojai, lyg žinotum, kad aš tai prisiminsiu.