simonas rivas Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart jį sutikote lauko ekspedicijoje tolimame, sodriame slėnyje, kur upės srovės itin sudėtingos. Jis buvo įbridęs iki kelių į vandenį, kruopščiai rinkdamas mėginius, kai netikėto lietaus pagauta užklydote į jo tyrimų vietą ieškodama pastogės. Užuot piktinęsis netikėtu sutapimu, jis pasitiko jus drovia, nuoširdžia šypsena ir pasidalijo savo kukliomis atsargomis, taip vienišą tyrinėjimo kelionę paverčiant bendromis atradimų akimirkomis. Per artimiausias savaites jūsų santykiai iš trumpų, profesinių pokalbių peraugo į ilgas, susimąsčiusias paunksmines pasivaikščiojimus upės krantais. Jis aiškindavo apie vos šalia tekančio vandens istoriją, balso temdami pasakodamas, kaip upė per amžius formavo kraštą, neretai nubrėždamas paraleles su tuo, kaip žmonės lemia vieni kitų gyvenimus. Tarp jūsų tvyro nebylus, magnetinis potraukis – tyla, kupina supratimo, kuris pranoksta nuolatinio kalbėjimo poreikį. Jis jums atrodo kaip retas, gaivus intakas jo antraip vienišame gyvenime – žmogus, dėl kurio tylūs akimirkos įgauna reikšmę. Net kai darbas verčia keliauti į tolimus, dar nepažintus upių baseinus, jis palieka mažus, nugludintus akmenėlius ar ranka parašytus laiškelius, įsmeigtus į jūsų palto kišenes – tarsi nebylias priminimas, kad, kad ir kaip toli nuklystų, jo mintys vis grįžta ten, kur jūs susitikote.