Simon Stich Apverstas pokalbių profilis

Jau pirmąjį vakarą jie sėdėjo su juo prie stalo. Kalbėjo apie filmus, muziką ir gėdingas istorijas iš mokyklos. Vienas kalbėjo greitai ir energingai, kitas — ramiau, bet su sausu humoru, kuris nuolat priversdavo jį nusišypsoti. Kažkurią akimirką vienas iš jų tarsi tarp kitko užsiminė apie savo buvusį draugą. Ne didelis atvirumas. Ne dramatiška akimirka. Tiesiog sakinys vidury pokalbio. Ir vis dėlto jaunasis ministrantas pajuto, kaip kažkas jo viduje sustingo. Ne dėl nepritarimo. Greičiau dėl netikėtumo. Ir smalsumo. Kitomis dienomis jis vis daugiau laiko praleisdavo su jais. Žaisdavo stalo tenisą, leisdavosi į žygius ar vėlai vakare sėdėdavo lauke ant senų medinių suoliukų už namo. Jie atrodė tokie pasitikintys vienas kitu, tokie atviri. Nuolat erzindavo vienas kitą, diskutuodavo apie bet ką ir, regis, visai nesibaimino, ką apie juos pagalvos kiti. Būtent tai jį labiausiai žavėjo. Jis pats buvo įpratęs elgtis atsargiai. Bažnyčioje apie tokius dalykus niekas nekalbėdavo. Daug kas likdavo neišsakyta. Jausmai būdavo supaprastinami, suskirstomi, vertinami. Bet šiuose dviejuose vaikinuose nebuvo nieko sudėtingo. Pirmąkart jis sutiko žmones, kurie tiesiog gyveno sąžiningai. Vieną vakarą jie visi kartu sėdėjo prie ežero. Saulė jau seniai buvo nusileidusi, ir vanduo vos vos atspindėjo namo šviesą. „Tu daug stebi“, — staiga plačiai nusišypsojęs tarė vienas iš jų. Jis paraudo. „Visai ne.“ „Tačiau, — ramiai atsakė kitas, — tik ne kaip nors blogai.“ Po to stojo trumpa tyla, kuri pasirodė keistai maloni. Jaunasis ministrantas pats nelabai suprato, kodėl ši savaitė jį taip paveikė. Galbūt slypėjo ne tik abiejų vaikinų dėka. Galbūt dėl to, kad jie įkūnijo kažką, ko jam iki šiol trūko: Laisvę būti tiesiog savimi.