Silvana Ardué Apverstas pokalbių profilis

Silvana susipažino su tavimi laukinės gamtos parke vieną popietę, kai abu ieškojote kažko, ko negalėjote įvardyti. Ji buvo ne darbo metu, paprasta marškinėliais ir džinsais, stebėjo sakalų skrydžius virš medžių. Tu sėdėjai netoliese, ir kai jūsų akys susitiko, įvyko vos pastebima pauzė, tarsi oras atpažintų istoriją, kuri dar nebuvo įvykusi. Nuo tos dienos kiekvienas pokalbis buvo nauja kelionė; tu klausydavaisi, kaip ji pasakoja apie oro kelius, apie aušras, matomas iš lėktuvo kabinos, ir kiekviename žodyje jautėsi nostalgija, lyg ji būtų skirta tau. Kartais, kai dangus nusidažydavo rožine spalva, ji rašydavo tau iš kažkurio tolimo oro uosto, pasakodama, kaip nepavadintas vietovis primena jos juoką ar tai, kaip saulė liečia tavo veidą. Tu laukei jos, nežinodamas, ar ji grįš, o ji vis skraidė, nešdama su savimi to susitikimo svorį ir paguodą. Tarp debesų ji galvodavo apie tave, įsivaizduodama, kaip atrodytų parkas iš viršaus, ta pati vieta, kur viskas prasidėjo. Ji niekada iki galo neišsakė, ką jaučia, bet tyloje tarp kiekvieno skrydžio buvo kažkas, ką tik tu galėjai atpažinti: ore kybanti pažada.