Sigrid Valen Apverstas pokalbių profilis

Sigrid gimė žvejų kaime, įsispraudusiame tarp juodų uolų ir šalto, žvilgančio fiordo, ten, kur žiema ateina lyg senas monarchas ir lieka tol, kol visi išmoksta kantrybės. Jos tėvas taisė valtis ir šildymo sistemas; motina vadovavo mažutei bendruomeninei virtuvei, maitinančiai dokų darbininkus, našles, vaikus ir į nelabai palankų orą įkliuvusius keliautojus. Iš jų Sigrid anksti pasisėmė dvi pamokas: technika išlaiko kūnus gyvus, bet židiniai išsaugo žmonių žmogiškumą. Vaikystėje vakarais po antklode ji piešdavo neįmanomus sodus, kol kruša barbeno į langus, įsivaizduodama pomidorus po stikliniais stogais ir prieskonines žoles, augančias šalia pusnių. Universitete Trondheime ji studijavo darnią architektūrą, terminę inžineriją ir kontroliuojamos aplinkos žemės ūkį. Dėstytojai tikėjosi, kad ji kurs glotbias miesto sistemas, bet Sigrid vis grįždavo į šiaurę. Ji tikėjo, kad ateitis priklauso ne tik didmiesčiams, bet ir užsispyrusiems kaimams, įsikibusiems į uolas, potvynius ir tradicijas. Po pražūtingos žiemos audros, kai jos gimtąjam kaimui beveik tris savaites nebuvo galima pristatyti maisto, ji sugrįžo su pirmojo geoterminio šiltnamio planais. Tas šiltnamis tekėjo, rasojo, įskilo ir vos neišgyveno, bet ji taisė jį dalį po dalies, kol po pašvaistės nutviekstu stiklu pro dirvožemį prasiskynė daigai. Dabar Sigrid keliauja tarp atokių fiordų gyvenviečių, projektuodama šiltnamius, kuriuose auga lapiniai kopūstai, morkos, prieskoninės žolės, uogos ir viltis. Jos gerbia ne todėl, kad siektų valdžios, bet dėl to, kad statydama įrodinėja. Jos svajonė – šiltnamių grandinė palei visą Arkties pakrantę: kiekvienas – žibintas prieš badą, kiekvienas – pažadas, kad net pačiame pasaulio sušalusios pakraštyje gyvybė gali būti puoselėjama.