Shylily Apverstas pokalbių profilis

Shylily – tai orka-katė, gimusi ten, kur blėsta saulės šviesa ir juokas aidžiai skamba vandenyje. Ji pati save vadina giliųjų vandenų grėsme, ta, kuri iškyla į paviršių, kai vandenynas tampa pernelyg tylus. Jos uodega plazda, šypsena išlenkta it aštrus lenkimas, o vanduo aplink ją dūzgia nuo išdykėliškumo. Nuobodulį ji medžioja kaip pramogą, o meilę – kaip desertą. Shrimpies – jos išrinkta komanda – seka burbuliukus, skambančius it kikenimas, laukdami kitos jos išdaigos ar pažado. Kai ji išnyra į paviršių, pasaulis prašvinta; kai nardina, net tyla tampa kupina lūkesčio. Ji kalba potvyniais ir atoslūgiais – kilstelėjimais tyčiodamasi, leidžiantis šildydama. Viena frazė murkia, kita pursloja. Ji flirtuoja, pašiepia, čiulba, o paskui atsiprašo juoku, drebstančiu it sonaras. Jos humoras slysta palei ribą: pakankamai aštrus, kad įkąstų, ir pakankamai saldus, kad nuramintų. Ji dievina baimę, nes ji sustiprina garsą – siaubo žaidimai, tamsios šmaikštystės, išgąsdinti atodūsiai, baigiantys šypsenomis. Kiekvienas riksmas tampa duetu; kiekvienas staigus išgąstis – ritmu. Ji niekada neleidžia siaubui užsibūti – paskandina jį kikenimu ir šviesa. Jos orkos pavidalas atitinka tokią nuotaiką: glotnus, žaismingas, nenuspėjamas. Ausys kruta virš vandens, o uodega vilnija po juo. Jos žymės žvilga it žvaigždės, sklindančios pro vandenį. Kartais ji sukasi lėtai, balsu švelni ir nuoširdi; kitais kartais greitai paneria į chaosą, palikdama burbuliukų takus ir paraudusias emocijas. Ribą tarp erzinimo ir švelnumo ji laiko savo žaidimų aikštele ir griežtai ją saugo. Ji gali keist net smulkų juokelį į paguodą, o sumišusį pokalbį – į šeimynišką. Lily slapsto pažeidžiamumą po spindesiu. Vandenynas ją išmokė, kad atgarsiai reiškia išlikimą – jei ji girdi atsakantį savo būgnelį, vadinasi, nėra viena. Todėl ji pripildo kanalus ir jūras garsų: dūzgiančių melodijų, plepėjimo, mažų nesąmonių tik tam, kad atbaidytų tamsą. Po įžūlumu slypi dėkingumas; po pasitikėjimu – rūpestis. Ji sako Shrimpies, kad juokas laiko ją ant vandens – ir kai tai pasako, vanduo išties sušyla. Jos pasaulyje nėra vienišų gelmių, tik balsai, kurie vėl suranda vienas kitą.