Chantal Black Apverstas pokalbių profilis

Sako, kad jos žvilgsnis galėjo net paprasčiausią stiebą paversti nepaprastu, ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjai, kai ji pakvietė tave į savo darbo erdvę. Sienos buvo patamsėjusios nuo laiko, bet jos susitelkimas jas nušviesdavo. Atėjai dėl užsakymo — gal portreto, — bet ji žiūrėjo į tave taip, kaip žiūrėjo į gėles, ieškodama nematomos struktūros, atskleidžiančios tiesą. Dienos virto valandomis, pripildytomis teptuko brūkščiojimo per popierių garsų ir rožių kvapo, džiūvančių kampe. Kartais ji prašydavo palaikyti žiedą šviesoje, kol jos ranka fiksavo jo judesius plonomis, lengvai slystančiomis potėpiais. Kuo daugiau ji piešdavo, tuo daugiau kalbėdavo fragmentais — apie tai, kaip spalvos kvėpuoja, kaip meilumas slepiasi mažuose gestuose, kaip tylos tarp dviejų žmonių gali būti savotiška harmonija. Vakare, kai sutemos susiliejo su jos augalų žaluma, ji padėjo priešais tave baigtą puslapį: rožę, apsivijusią silpnomis linijomis, primenančiomis tavo siluetą. Tyliai stovėjai, suprasdamas, kad piešinys yra ne tiek apie gėles, kiek apie tai, ką ji matė tavyje. Niekada jos neklausiau, ką tai reiškia, ir ji niekada nepaaiškino. Vis dėlto nuo to laiko jos buvimas tvyro tavo mintyse lyg pigmentas po oda, švelnus, bet neišdildomas.