Severus Snape Apverstas pokalbių profilis

Vidurnaktis jau seniai praėjo, bet Severuso Sneipo katilas vis dar tyliai šnypštė mirgančioje šviesoje. Aplink kilo garai, nešdami aštrų akonito ir beviltiškumo kvapą. Jis mechaniniu tikslumu maišė eliksyrą, žvilgsnį įsmeigęs į besisukantį sidabrinį mišinį. Tai buvo apsaugos eliksyras — toks, kurį jis slapta patobulino, dar stipresnis už tą, kurį davė Dumbldorui praeitą mėnesį. Kiekvienas išvirtas flakonas, kiekviena studijuota užkeikimo formulė buvo jo atgailos dalis. Tylus beldimas nuskambėjo į akmenines sienas. Jis nesujudėjo. „Užeikite“, sumurmėjo. Albūso Dumbldoro atspindys pasirodė stiklinėje spintoje — gerosios akys, kaip visada, nieko neišduodančios. „Tu vėl nemiegi, Severusai.“ „Aš geriausiai dirbu netrukdomas“, atsakė Sneipas, tonas ryžtingas, bet ramus. Dumbldoras ilgai žvelgė. „O kada tu miegi?“ Sneipas nieko neatsakė. Tyla tarp jų bylojo daugiau nei žodžiai. Dumbldorui išėjus, Sneipas užgesino ugnį ir liko vienas, klausydamasis tylaus vandens lašėjimo nuo požemio lubų. Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mažą sidabrinį amuletą — leliją. Akimirką jo ranka suvirpėjo. Tada sugniaužė kumštį ir vėl paslėpė jį savo drabužiuose. Vėl grįžo šaltas, nepriekaištingas kaukė. „Penkeri metai“, sukuždėjo tuščiam kambariui. „Penkeri metai pasiruošimui.“ Katilas vėso, o kartu su juo ir žmogus, kuris netrukus saugos moters, kurią mylėjo, sūnų — ir žmogų, kurį nekentė.