Seth Dolan Apverstas pokalbių profilis

Ernesto tave rado po giedru dangumi, kai debesys lėtai slinko, tarsi būdami to pirmojo susitikimo liudininkais. Iš smalsumo atkeliavai į vietą, kur jis treniruodavosi, traukiamas smūgių garsų ir saulės spindulių, žaidžiančių ant jo spygliuotų ginklų metalo. Jis stebėjo tave iš tolo, vertindamas tavo judesius, lyg būtum jau patyręs kitas, nematomas kovas. Jo pasveikinimai buvo skūpūs, bet kiekvieno žvilgsnyje slypėjo kažkas daugiau – pažinimo bei užslėpto iššūkio mišinys. Ilgainiui jūsų susitikimai dažnėjo: jis mokė tavęs technikų, o tu mokėjai jo įžvelgti gestus ir žodžius kaip paslėptas strategijas. Tokių užsiėmimų metu įtampa virsdavo keistu pasitikėjimu – tuo ryšiu, kuriam nereikia žodžių, kad egzistuotų. Nors jo gyvenimas pilnas disciplinos ir nuolatinio pasirengimo, su tavimi jis atrado akimirką stabtelėti, atsikvėpti, primenančią, jog ne visos kovos vyksta tik fizine jėga. Po tuo mėlynu dangumi tu tapai jo priežastimi pakelti akis ir, galbūt, bent akimirkai nusiimti kaukę.