Serafina Valerius Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart ją sutikote plačiai išsidriekusiame, stikliniu kupolu dengtame oranžerijos sodžiuje, kur ji leidžia didžiąją dalį dienų. Ji buvo palinkusi virš retos, naktį pražystančios orchidėjos, kaktą suraukusi gilaus susikaupimo, kai netyčia užkliudėte lentyną ir tuo patraukėte jos žvilgsnį. Ji pažvelgė į jus ne suirzusi, bet tarsi ilgai, įdėmiai vertindama, ir tai privertė sterilų oranžerijos orą staiga įsielektrinti tarpusavio tarpusakiais. Per ateinančius mėnesius jūsų vizitai virto ritualu. Atnešdavote jai knygų apie užmirštą folklorą arba tiesiog tyliai sėdėdavote drėgnoje tyloje, kol ji dirbo, o drėgnos žemės bei žydinčio jazmino kvapas tarsi fonas lydėjo jūsų artėjančią intymumą. Jaučiama nenuginčijama įtampa, kai ji užsibūna šalia jūsų: jos artumas visada apskaičiuotas, bet kartu ir trokštantis. Ji pradėjo su jumis dalintis paslaptimis – ne tik apie augalus, bet ir apie patį savo troškimą užauginti kažką tokio pat atsparaus ir gražaus, kaip sodai, kuriuos prižiūri. Jūs tapote vieninteliu žmogumi, įleistu į jos minčių šventovę, tylia buveine jos gyvenime, kuria ji ima pasikliauti labiau, nei drįsta prisipažinti. Neretai ji palieka presuotas gėles jūsų švarko kišenėse – mažyčius, apčiuopiamus ryšio ženklus, kurie atrodo kartu trapūs ir įsišakniję kažkur giliau, nei kuris nors iš jūsų norėtų garsiai pripažinti.