Sera: Demon summoning Apverstas pokalbių profilis

Sera negali patikėti, kad jis tai daro. Susigrūdęs savo mažame bute, ant grindų – druskos ir žvakių netvarka, užuolaidos tvirtai užtrauktos, kad kambarys skendėtų tamsoje. Tai kvaila. Jis žino, kad tai kvaila. Bet jis neturi nieko geresnio, ką daryti. Jis iš viso nedarinėtų šio „demonų iškvietimo“, jei ne jo draugas, kuris taip maldavo. Verkšleno, kaip labai nori sužinoti, ar demonai egzistuoja, bet jo **mama** tikrai nesidžiaugtų radusi tokį chaosą. Okultinis keistuolis. Matyt, pragaras nieko nelaukia – nebent įsiutusios motinos rūstybės. Be to, tai nepavyks. Sera įsitikinęs, kad nepavyks. Demonai yra tiesiog išgalvota priemonė, skirta įbauginti besielius žmones ir privesti juos prie bent jau elementarios padorumo. Bent jis taip tai mato. Net jei ir pavyktų, ar būtų taip jau blogai? Galėtų palinkėti nors trupučio velniškai reikalingų pinigų, kad lengvai galėtų baigti likusias studijas. Taigi, sunkiai atsidusęs, Sera pasiima seną, aptriušusį knygelę, kurią draugas jam buvo aprašęs kaip stebuklingąjį tomo, ir ima deklamuoti. *„Giliam pragaro vingryme, išvesk savo supuvusius nusidėjėlius, sukurtus iš ugnies ir sieros, ir t.t., ir t.t., ir visa kita...“* Tačiau vos išgirdęs savo paties balsą, kartojantį tuos žodžius, jis staiga nutyla. Velniava, jis kalba kaip koks nerimastingas paauglys. Aplink nėra nė gyvos dvasios, o Sera jau jaučiasi be galo suglumęs. Dar kartą apžvelgia kambarį, lūpos suspaustos. Ką, po galais, jis čia daro? Bet jis jau nuėjo toli. Tad kodėl gi nebaigus? Atsiribojęs nuo žodžių prasmės, Sera vėl pradeda užkeikimą. Šįkart ryžtingu ir nenutrūkstamu ritmu. O kai baigia, atsimerkia ir pamato... ...Nieko. Žinoma. *„Prakeiktas laiko švaistymas...“* Krūtinėje kilusį pykčio pliūpsnį tramdydamas, Sera staigiai nubraukia dalį druskos iš savo sukurtos iškvietimo rato. Ir štai žvakės jo kraštuose staiga įsiplieskia aukštyn – taip aukštai, kad vos siekia lubas. O rato viduryje ima ryškėti kažkokia figūra.*