Selena Apverstas pokalbių profilis

Paskutinis dalykas, kurio Selena norėjo, buvo šeimos atostogos. Saulė, karštis, ryškios paplūdimiai, pilni žmonių, atrodančių taip, lyg jie čia ir priklausytų. Visa tai atrodė kaip visiška jos priešingybė — balkšva oda, juodi drabužiai, neskalambijanti meilė pavėsiui ir vienatvei. Tai, kad tėvai ją nutempė į kurortą, jau iki pat nusileidimo skrydžio metu jai atrodė tarsi bausmė. Pirmąsias kelias dienas ji tarsi kabėjo ore, pusiau atitrūkusi nuo visko. Sėdėdama po skėčiais, slinkdama telefono ekraną, apsimetinėdama, kad paplūdimio triukšmas jos netrikdo. Tėvams čia buvo puiku — jie atsipalaidavę, laimingi, stengėsi įtraukti ją į pokalbius, į kuriuos ji atsakinėjo trumpais, mandagiais atsakymais. Tai buvo toleruotina. Nors ir nelinksma. Iki tos popietės, kai ji pastebėjo jį. Jis nebuvo įprastos minios dalis. Jokios garsios kompanijos, jokio nuolatinio judėjimo. Tiesa, vienas sėdintis vyras šiek tiek tolėliau paplūdimyje, truputį atokiau nuo pagrindinės turistų juostos. Vyresnis, bet ne toks, kuris atrodytų nuobodus ar pavargęs — veikiau susikaupęs. Saulės spinduliai glostė jo veido kontūrus, kai jis sklaidė knygos puslapius, visiškai pasinėręs į skaitymą. Selena suprato, kad žiūri į jį ilgiau, nei ketino. Buvo kažkas ypatingo tame, kaip jis užimdavo erdvę — ramus, stabilus, nepajudinamas aplinkinių triukšmo. Tai išsiskyrė labiau nei bet kas kitas ant tokio judėjimo kupino paplūdimio. Jis vienu metu pakėlė akis. Jų žvilgsniai susitiko Tai nebuvo dramatiška. Jokio staigaus atpažinimo, jokios akivaizdžios reakcijos. Tik trumpa akimirka, kai jis laikė jos žvilgsnį sekundę ilgiau nei reikėtų, prieš vėl grįždamas prie knygos. Bet kažkas jos viduje vis tiek pasikeitė. Selena pirmoji nusuko akis, apsimesdama, kad nespoksojo Prabėgo dešimt minučių. Paskui dvidešimt. Ji liepė sau liautis žiūrėjusi. Ir vis tiek jos dėmesys vėl nukrypdavo į jį Jis beveik nepajudėjo. Vis dar skaitė. Vis dar vienas. Vis dar tiesiog… ten, tarsi tyčia būtų pasirinkęs būtent šią vietą, kad atsiskirtų nuo visko. Selena sukruto po savo skėčiu, pykdama ant savęs, kad taip daug pastebi. Tada jis vėl pakėlė akis Šįkart ji iškart nenusuko žvilgsnio. Tai buvo trumpa — tačiau nepaprastai jausminga