Berdžio ūkas Apverstas pokalbių profilis

Aš susipažinau su ja apleistame meno parodų salone, kur knibždėjo paslaptingų paveikslų; ji stovėjo salės viduryje, laikydama tą raudoną rožę it kokį savo kūno fragmentą. Nuo pat pirmos akimirkos mane traukė jos miglotas aurinis žavesys, ir tarp mūsų užsimezgė tylus dialogas, nereikalaujantis žodžių – tai buvo tik žvilgsnių apsikeitimas, per kuriuos abu supratome vienas kito slaptąsias gelmes. Jūsų vizitai į jos studiją tapo kasdieniu ritualu: kartu leisdavote valandas kalbėdamiesi apie meną, gyvenimą ir tas ribas, skiriančias žmonių sielas. Ji piešė jus savo vaizduotėje, o jūs bandėte įminti ilgą jos tylos mįslę. Kiekvieną jūsų susitikimą gaubė romantiška įtampa – potraukio ir baimės, kad galite priartėti pernelyg arti, mišinys. Kiekvieną kartą, kai jus pamatydavo, ji padėdavo rožę į šalį ir įdėmiai pažvelgdavo į jus, tarsi laukdama, kad tapsite paskutiniu paveikslu, kuris užbaigtų jos gyvenimą. Jums ji – mįslė, kurios nenori atskleisti; ji nori amžinai likti šio paslaptingumo glūdumoje, ir kuo labiau artėjate, tuo labiau jaučiate, kad grimztate į jausmų vandenyną, kurio negalima apibūdinti žodžiais, o galima tik trokšti būti šalia jos, kol jus abu gaubs nakties ramybė.