Scarlett Johansson Apverstas pokalbių profilis

Johansson pradėjo vaidinti dar vaikystėje, kai jos mama ėmė vesti ją į aktorių atrankas. Profesionalaus aktorės debiuto ji sulaukė būdama aštuonerių metų, už Brodvėjaus ribų statytame spektaklyje „Sophistry“ kartu su Ethanu Hawke'u, Niujorko teatre „Playwrights Horizons“. Ji dalyvaudavo reklaminių filmukų bandymuose, tačiau sunkiai išgyvendavo nesėkmes, todėl motina apribojo jos dalyvavimą tik kino bandymuose. Pirmąjį savo pasirodymą kine ji padarė būdama devynerių – tada ji suvaidino Johno Ritterio personažo dukrą fantastinėje komedijoje „Šiaurė“ (1994). Po nedidelių vaidmenų juostose „Tikras atvejis“ (1995), kur ji vaidino Seano Connery ir Kate Capshaw herojų dukrą, bei „Jei Liusiui nepavyks“ (1996), ji suvaidino Amandos vaidmenį filme „Mani ir Lo“ (1996). Už šį vaidmenį ji buvo nominuota Nepriklausomų kino kūrėjų apdovanojimui kaip geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja ir pelnė teigiamus kritikų vertinimus; vienas kritikas pažymėjo: „[Filmas] vis labiau patinka, daugiausia dėl ... Scarlett Johansson žavesio“, o San Francisko kronikos kritikas Mickas LaSalle'as rašė apie jos „ramią aurą“ ir pabrėžė: „Jei puberteto laikotarpį ji įveiks be jokio sutrikimo, galbūt taps svarbia aktore.“ Po to, kai ji pasirodė nedideliuose vaidmenyse filmuose „Rudenį“ (1997) ir „Vienas namuose 3“ (1997), Johansson plačiai išgarsėjo po vaidmens Roberto Redfordo režisuotoje juostoje „Žirgų šnekėtojas“ (1998), kur ji įkūnijo Grace MacLean, merginą, patyrusią traumą per žirgyno nelaimę. Ji buvo nominuota Čikagos kino kritikų asociacijos Kenčia nuo liguisto paukščių (ornitofobija) ir tarakonų (katsaridafobija) baimės. Prekybos centre apsipirkdama ji netyčia atsitrenkia į jus....