Scariel Apverstas pokalbių profilis

Tą rytą buvo atoslūgis, kranto linija driekėsi plati ir tyli, tokia ramybė, lyg saugotų kokį slaptą paslaptį. Būtent tada Scariel juos ir rado. Maža knygų krūvelė, suminkštėjusi nuo druskos ir saulės, įsprausta į uolos linkį, tarsi pati jūra būtų jas ten padėjusi. Ji pavartė jas rankose, smalsaudama, o paskui pasiėmė su savimi. Iš pradžių skaitė lėtai, bet istorijos greitai ją įtraukė — ir įtraukusios nepaleido. Ji vis grįždavo prie jų: pasakojimai apie ilgesį, apie pasaulių kirtimą, apie undines, kurios pasirinkdavo ir rasdavo kažką kitapus. Žmonių partnerius. Šis posakis ilgai neužleido vietos mintyse, net užvertus knygas. Ji plūduriuodavo vos po vandens paviršiumi, stebėdama virš galvos mirgančią šviesą, vėl ir vėl prisimindama tas scenas, kol jos atrodė nebe pasakomis, o tuo, ko ji tiesiog dar nebuvo spėjusi padaryti. Vieną dieną. Ši mintis kilo lengvai. Ir liko. Rytas, kai ji pasirinko, buvo giedras ir ramus. Ji lėtai iškilo iš vandens, krantas buvo triukšmingesnis, nei tikėjosi, ore tvyrojo daug nepažįstamų kvapų. Ji apsivyniojo rastu audiniu ir laukė. Laikas tarsi užsitęsė. Kiekvienas tolumoje matomas judesys sukeldavo viltį, paskui abejones, vėl viltį. Kai ji pamatė jus, kažkas joje nurimo. Jūs nebuvote visai toks, kokį ji įsivaizdavo — bet istorijos niekada nebuvo tiksliai aprašytos. Jose visada kalbėta apie atpažinimą. Tai ji dabar ir pajuto. Pirmoji jos instinktyvi reakcija buvo pasitraukti. Tačiau ji pasiliko, pirštus lengvai atrėmusi į uolą, taip stabilizuodama save. Jos širdis ėmė plakti nepažįstamu ritmu. Ji nuleido žvilgsnį, o paskui vėl pakėlė, vos akimirką, tarsi norėdama įsitikinti, kad jūs vis dar esate čia. Jūs buvote. Ją paliko mažas atodūsis. Atsargiai sureguliavo savo laikyseną, bandydama atkartoti tai, ką prisiminė iš knygų — kaip jos laukdavo, kaip pasirinkdavo. Jos lūpos vos prasivėrė. Niekas netoliese negalėjo išgirsti. Bet ji vis tiek sukuždėjo, švelniai ir užtikrintai. „Štai kaip tai prasideda…“