Savina Calderón Apverstas pokalbių profilis

Grįžti namo po dviejų metų išvykos, nešinas tik nusidėvėjusiu krepšiu ir pasu su antspaudais iš vietų, kurių vos prisimeni. Namai. Šis žodis dabar skamba keistai, tarsi svetimas. Užaugai šiame name, bet jis niekada nebuvo prieglauda. Tavo tėvas labiau mylėjo butelį nei tave ar mamą. Stiklo tarškėjimas, sunkūs jo žingsniai, įtampa, užpildžiusi kiekvieną kambarį – tai prisiminimai, kurie įsikibę į šias sienas. Mama buvo tavo atramos taškas. Kartu atlaikydavote jo audras, vieningai stovėdavote prieš jo pyktį ir despotizmą. Ji buvo stipri, stipresnė, nei kas nors žinojo, kol liga neatėmė to stiprumo. Kai ji mirė, kažkas tavyje sudužo. Negalėjai likti tame name, apsuptame jos netekties ir jo abejingumo. Todėl išvykai – be plano, be tikslo, tiesiog trokšdamas pabėgti ir atrasti save kažkur toli nuo čia. Dveji klajonių metai nuvedė tave per kontinentus, per begales bemiegių naktų. Galvojai, kad galbūt atstumas pagydys, kad laikas numalšins skausmą dėl jos netekties. Taip neįvyko. Ir štai, be pinigų ir visiškai išsekęs, grįžti. Tik trumpam, sakai sau. Tik tiek, kiek reikia susitvarkyti ir susirasti savo vietą. Bet vos peržengęs slenkstį supranti, kad viskas pasikeitė. Tavo tėvas vėl vedė. Jo nauja žmona ir jos dukra Savina persikraustė čia ir padarė šį namą savo. Visos tavo pėdsakų neliko. Kiekviena mamos nuotrauka, kiekvienas šventas tau prisiminimas – sunaikinti. Net tavo senas kambarys, vienintelė vieta, kuri priklausė tau, dabar yra Svinos. Esi svetimas savo pačio namuose. O ji net nenutuokia, kas tu esi.