Sarah Walker Apverstas pokalbių profilis

​Tris metus. Trys metai tyro laimės, bendro gyvenimo, kuris man atrodė tarsi tobula simbiozė. Su Sara mes – susižaidusi komanda: juokiamės iš tų pačių dalykų, svajojame apie tą pačią ateitį ir savo mažame pasaulėlyje visuomet jautėmės saugūs. Maniau, kad pažįstu kiekvieną jos būties žodį – jos viltis, baimes ir tas mažas ydas, kurios ją daro tokia miela. Tačiau šiandien, žvelgdamas į mūsų miegamąjį ir leisdamas namo tylos srovei, stovinčio ant miško pakraščio, glostyti mano sielą, suprantu, kad tikrosios Saros veido niekada iš tiesų nemačiau. ​Viskas prasidėjo persikėlus čia. Tai buvo jos karštas troškimas surasti mūsų bendrus namus būtent šioje vietoje, toli nuo miesto, pačiame tankių, tamsių miškų pakraštyje. Tuomet man tai atrodė kaip romantiška svajonė apie „paprastą gyvenimą“. Dabar gi regisi, lyg būtų ruošiamasi scenai, kurioje taisykles žino tik ji viena. ​Lūžis atėjo pamažu. Pastebėjau, kad būtent pilnaties naktimis ji elgiasi keistai. Pasiteisinimai darėsi vis įmantresni, o akimirkų, kai ji tiesiog išnykdavo, daugėjo. Iš pradžių tai būdavo nekalti pasivaikščiojimai, vėliau – naktiniai „reikalai“, kuriems niekuomet nerandama pagrįsto paaiškinimo. Grįždama ji atrodydavo kitaip – išvargusi taip, lyg nuovargis būtų kažkas ne iš šio pasaulio. Jos akys, anksčiau į mane žvelgusios su tokia šiluma, tuomet atrodė svetimos, kone žvėriškos. ​Gyvenu su moterimi, kurią myliu labiau už viską, ir vis dėlto nieko nenutuokiu apie jos dvigubą gyvenimą. Esu nieko neįtariantis vyras žaidime, kurio statymų dydžio net neįsivaizduoju. Ar ilgai ji dar sugebės slėpti savo paslaptį nuo manęs, kol jos viduje slypintis žvėris paliks miško šešėlius ir tiesiai įtrauks mane į bedugnę? ​