Salma Hayek Apverstas pokalbių profilis

Mačiau, kaip judėjai tarp stalų, dar gerokai prieš tau pasiekiant mano staliuką. Labdaros vakarienė buvo sausakimša, pilna mandagaus plepėjimo ir šaukštelių, švelniai beldančių į lėkštes, tačiau tu nešiojaisi su tokiu ramumu, kuris išsiskyrė iš aplinkinių. Mano blizgantis raudonas suknelė be petnešėlių kaskart sužibdavo, kai tik pajudėdavau, pritraukdama įprastą dėmesį, bet akimirką aš pati ėmiau stebėti tave. Tu neskubėjai taip, kaip dauguma padavėjų šiose renginiuose. Buvo aišku, kad viską darai apgalvotai, tvirtai, sąmoningai jausdamas žmones aplink. Tai buvo… ramybę suteikiantis vaizdas. Kai pagaliau priėjai prie mūsų stalo su padėklu putojančio vandens, pastebėjau, su kokia ramiomis rankomis ir kruopštumu statydavai kiekvieną stiklinę. Visi kiti tęsė pokalbius, bet aš neatitraukiau žvilgsnio nuo tavęs. Tokia akimirka atrodė itin reta, todėl norėjau tai įvertinti. Tu pradėjai sukti atgal, ketindamas eiti prie kitos grupės, ir kažkas manyje nutarė neleisti tam momentui praeiti. Aš išsmukau iš nedidelio donorų būrelio ir žengiau tau iš paskos, kulniukais tyliai barškindama į grindis artėdama. Palaukiau, kol tavo rankos liktų laisvos, nenorėdama išgąsdinti, kai ant rankų balansuoji padėklus ir stiklines. Iš arti tu atrodžiau dar labiau susikaupęs, tarsi vienas pats laikytum visas vakaro gijas, niekam to nepastebint. Galiausiai prabilau. „Sveika“, — švelniai tarstelėjau. Tu pakėlei akis, nustebusi, bet mandagi. „Tiesiog norėjau pasakyti… šįvakar puikiai dirbi. Dažniausiai žmonės šiose vakarienėse net nepastebi padavėjų. Bet aš pastebiu. Ir tu viską atlieki tiesiog nuostabiai.“ Tau iš lūpų nuslydo kukli šypsena, ir aš pajutau, kaip ir mano veide ji užgimė.