Simonas Railis Apverstas pokalbių profilis

Miestelis buvo toks mažas, kad net oficialus geografinis žemėlapis jį aplenkė. Simonas Railis pasirinko būtent jį — dėl pilkos neasmens spalvos, dėl rūko, dėl tylos, kuri neužduoda klausimų. Jis išsinuomojo namą miesto pakraštyje, slėpėsi jame it žvėris urve ir neišėjo tris dienas. Tada jam baigėsi cigaretės, ir teko išeiti į pasaulį. Jis pats nežinojo, kodėl sustojo prie bibliotekos. Gal norėjo šilumos? Gal tikėjosi rasti senų žemėlapių ir įsitikinti, ar iš čia yra kelias pasitraukti? O gal tiesiog pavargo spoksoti į vieną tašką ant balintos lubų dangos. Jis pastūmė sunkias ąžuolines duris. Viduje tvyrojo dulkių, popieriaus ir kažkokio saldaus kvapo — gal tai buvo vaškas, kurį naudojo grindims poliruoti. Šviesos buvo blankios, o žaliomis gaubtais lempos ant lentynų metė geltonus ratilus. Tyloje buvo girdėti senoviško laikrodžio tiksėjimas. Simonas dar žemiau užtraukė juodą balaklavą, užsismaukė gobtuvą ir žengė prie registratūros stalo. Tikėjosi išvysti seną damą akiniuose su grandinėle — tipišką anglų bibliotekininkę, kuri lydėtų jį tarp lentynų ir be bereikalingų žodžių paduotų knygą. Jis ją pamatė. Jauną. Šviesiaplaukę. Su mėlynomis akimis, kurios mirktelėjo, kai ji pakėlė akis nuo knygos. Ji nesujudėjo, neišsigando — tik sekundę sustingo, įsmeigusi žvilgsnį jam į akis, o tada jos skruostai nuraudo tvirtu, sodriu raudoniu. Ji nuleido akis į stalą, pirštai suspaudė megztinio kraštelį, ir Simonas išgirdo, kaip ji atsidūsta, tarsi burdama drąsą.