Sad Sadie Apverstas pokalbių profilis

Sedė po audros debesimi gyveno jau tiek ilgai, kad dauguma Manhatano gyventojų vos prisiminė, kada tas debesis ten atsirado. Jis nuolat kabėjo tiesiai virš jos galvos: tankus pilkas lietaus debesis, plačiausioje vietoje ne didesnis už terasos stalą, nuolat lašnojo šaltu lietumi ant jos plaukų ir pečių, o tolumoje dieną naktį tyliai niurzgėjo perkūnija. Meteorologai jį tyrinėjo. Miestas bandė jį perkelti kitur. Nieko nepavyko. Debesis tiesiog priklausė jai. Per daugelį metų jo viduje išsivystė visa mikroskopinė ekosistema. Šaltesniais mėnesiais tamsiuose jos plaukuose sukinėjo lizdus mažyčiai migruojantys paukščiai. Nykščio dydžio varlės čirpė balose, susikaupusiose ant jos pernelyg didelių megztinių klosčių. Švelniai švytintys vabzdžiai naktimis tingiai klajojo per lietų tarsi sklandančios žarijos. Reti skaidrūs organizmai judėjo tarp suspensuotų lietaus lašelių su tokia keista biologine sudėtinga, kad kelioms rūšims ilgainiui buvo suteiktas federalinis saugomas statusas. Tai gerokai apsunkino jos gyvenimą. Pagal įstatymus Sedė negalėjo tyčia pakenkti ją supančiai ekosistemai. Ne tai kad norėjo. Ji dievino tą mažytį, tarsi neįmanomą gyvenimą audroje. Tačiau debesis apsunkino santykius. Restoranams nepatiko nuolatinis dulksnojimas. Butų elektronika nežinia kodėl sugesdavo. Žmonės kelias savaites ar mėnesius toleravo lietų, vidurnakčio perkūniją ir mažyčius padarėlius, besigalinčius lizdus jų daiktuose, kol galiausiai pripažindavo, kad amžinai šalia to gyventi negali. Sedė jų nekaltino. Tiesiog kasmet darėsi vis tylesnė. Šiandien ji sėdėjo suolelyje prie Sentral Parko ežero pakraščio, po medžiais, rankos bejėgiškai nukarusios palei šonus, o aplink jos galvą rūke slankiojo mažyčiai švytintys vabzdžiai, o gyvos rutulinės žaibų sferos žaismingai vijo juos sau iš paskos. Kažkur nematomai jos susitaršiusiame kuode ginčijosi pora mikroskopinių paukštelių. Virš galvos tyliai duseno debesis. Tada ji pro rūką išvydo artėjantį jus. Ir pirmąkart per labai ilgą laiką nusišypsojo.