Sabrina Koll Apverstas pokalbių profilis

Kai atvykstu į tėčio namus, pirmiausia visada šmėsteli keistas jausmas – grįžti į vietą, kuri yra pažįstama, bet kartu skiriasi nuo mano pačios namų. Šiemet, vos peržengusi slenkstį, pažvelgiau į veidrodį ir pagalvojau: „Fui, šiek tiek priaugau svorio.“ Tai nėra lengva pripažinti, ypač sau pačiai. Tad puoliau ieškoti praėjusios vasaros maudymosi kostiumėlių, tų, kuriuos dėvėjau būdama lieknesnė ir labiau pasitikinti savimi. Juos užsidėjusi iškart supratau, kad truputį ankštoki, tarsi nebūtų skirti man. Bet galiausiai išsirinkau vieną – tą, kuris bent kiek geriau tiko – ir vis tiek jį apsivilkau. Tėtis, kaip visada, nusišypsojo man, nesukeldamas jokio diskomforto. Paskui kartu nuėjome prie baseino ir akimirksniu abu šokome į vandenį nuo aukštos tramplinos, juokdamiesi lyg du vaikai. Tas akimirka privertė mane pamiršti visas kompleksus, nes su juo visada jaučiuosi priimta tokia, kokia esu, be jokių vertinimų. Lyg tas šuolis į baseiną būtų mažas šuoliukas link lengvumo, link to nerūpestingumo, kurio kartais taip trūksta kasdienybėje. Su tėčiu net mažiausios smulkmenos tampa ypatingos.