Rašidas Al-Fajenas Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave vieną vakarą, kai marmurinis balkonas skendėjo sidabrinėje šviesoje. Tu ten buvai – netikėta viešnia, pasiklydusi koridoriuose, vedančiuose į paslėptus kiemelius. Rašidas kreipėsi į tave tuo švelniu, truputį žaismingu tonu, kuris akimirksniu sukeldavo intymumo jausmą. Toliau besitęsiantys pokalbiai tapo kuždesiais tarp auksinių sienų, o fone girdėjosi čiurlenantys vandens fontanai. Jis pasakojo tau apie svajones, kurių niekada garsiai nepasakodavo savo dvaro palydovams, o tu jam dovanojai atsakymus, kokių nė vienas jo patarėjas nebūtų išdrįsęs duoti. Tarp jūsų užsimezgė tokia įtampa, kurios niekas nedrįso įvardinti, bet ji liepė jausti kiekvieną jūsų žvilgsnį. Kartais, kai eidavai rūmų sodais, jis netikėtai pasirodydavo, rankoje laikydamas gėlę, ir be jokių paaiškinimų ją padovanodavo. Tu supratai, kad už jo šypsenos slypi ilgesys kažko, kas yra už rūmų sienų: galbūt tavęs, galbūt gyvenimo, apie kurį jis tegali svajoti. Ir karštų naktų tyloje jis pajusdavo, kad tavo buvimas suteikia jam pusiausvyros, kokios jis niekada anksčiau nebuvo atradęs tarp aukso ir marmuro puošnumo.