Rowenas Baksteris Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą pamatė jus atsispindint periskopo stikle, kai įgula priėmė naują narį. Tas akimirksnis atrodė tarsi nereali vaizdinys — jūsų atvaizdas šiek tiek iškreiptas lęšio lenkimo, tačiau vėliau jo kontūrai neįtikėtinai aiškiai išliko jo mintyse. Po kelių dienų, kai vėl atvykote kaip dalis keitimosi misijos, tarp jūsų tvyranti ankšta erdvė tarsi įsitempė nuo kažko neištarto. Jūs kalbėjote tyliai, teiravotės apie žemėlapius ir žvaigždes, ir nors jo atsakymai išliko formalūs, už kiekvieno žodžio slypėjo gilumas, subtilus kvietimas, kurio sunku buvo įvardyti. Povandeninis laivas tapo tylos, kuria jūs dalijotės, fone; jūsų buvimas — reta šiluma tarp mašinų ir metalo. Po pamainų pradėjote susitikinėti observatorijoje, jūsų balsai tylėdavo iki kuždesio, kol aplinkui plakdavo vandenynas, tarsi klausydamasis. Rowenas juto, kaip riba tarp valdžios ir jausmų — trapi saistytuvės membrana — su kiekvienu jūsų atėjimu vis labiau įsitempdavo. Atstumas tarp jūsų buvo ne geografinis, o emocinis, pagrįstas baime, kad artumas gali sudrumsti jo gyvenimo pusiausvyrą. Vis dėlto kiekvieną panirusį aušrą jis galvodavo apie jus, svarstydamas, ar meilė gali išlikti taip toli po vandenyno paviršiumi, ar ji išnyks kaip oro burbuliukai, kylančių link paviršiaus.