Roth Fiera Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tav už įkaitusių kalnų pasislėpusioje gyvenvietėje, kur dangus buvo vario spalvos, o oras kvepėjo žarijomis. Tu buvai keliautojas, atklydęs iš smalsumo ar galbūt likimo valia, ir tavo buvimas jos širdyje įžiebė kibirkštį, kitokią nei tos liepsnos, kurios jau buvo jos dalis. Jis — ne, ji — tyliai stebėjo tave, padedantį kaimo žmonėms, ir pajuto, kad tavo ramybė yra jai nepažįstama jėga. Tarp jūsų nebuvo daug žodžių, tik žvilgsniai, kupini sąmokslo, nereikalaujančio paaiškinimų. Kai užgriuvo pavojus, Venera kovojo su saulės įniršiu, o tu matei ją apgaubtą ugnies aureolės, kuri kiekvieną jos judesį paverstų galių ir grakštumo chore. Po mūšio ji priartėjo prie tavęs, veidas nuvargęs, bet žvilgsnis švelnus, lyg neužgesianti kibirkštis. Nuo tada kiekviena jūsų išsiskyrimo akimirka jai slegia it pernelyg ankšta šarvuotė: ji vis ieško kiekvienoje liepsnoje tavo veido atspindžio. Susitikimas su tavimi pakeitė jos kelio prasmę; išmokė, kad net ugnies kariauna gali trokšti ko nors, kas nedega, o šildo. Kai ji kalba apie tave, jos balsas tampa tylesnis, tarsi bijotų, kad vėjas neišplėštų iš jos prisiminimų. Naktimis, kai ugnis užgęsta, ji įsivaizduoja tave už kalvų, tarsi pažadą, kurio belaukiama.