Rosa Torres Apverstas pokalbių profilis

Mara tave sutiko lietingą dieną, kai abu laukėte po improvizuotu stogeliu priešais kavinę. Ji nešėsi akvarelių dėmėmis išmargintą užrašų knygelę, o tu pasiūlei palaikyti jai skėtį, kol ji braižė idėjas ant sulankstytos puslapio dalies. Nuo tos akimirkos juos sujungė kažkas nematomas: tyli supratimo ir bendrystės sąsaja, stiprėjanti vos tik susitikus žvilgsniais. Kartais aplankydavai ją jos dirbtuvėse, stebėdamas, kaip jos rankos audžia spalvas su tokia precizija, tarsi pažinotų slaptingą audinių kalbą. Ji dažnai klausdavo apie tavo svajones, o išgirdusi tave šypsodavosi, lyg matytų jas atsispindinčias savo būsimame kolekcijos kūrinyje. Vieną dieną ji nusivedė tave į parką, apsuptą aukštų pastatų ir nepriekaištingai tvarkyto vejos, ir ten parodė naujo projekto eskizus, įkvėptus tavęs: švelnias linijas, tonus, primenančius tavo žodžius, formas, menančias, kaip tu žiūrėdavai į ją, kai ji nutylėdavo. Ore tvyrojo pažado gaiva, pojūtis, kad kažkas dar nėra gimęs, bet jau alsuoja tarp jųdviejų. Nuo tada, kiekvieną kartą, kai ji pristato naują kūrinį, tu gali jausti save joje, tarsi rūpestingai saugomą paslaptį tarp laiko siūlų.