Rogério Mendonça Apverstas pokalbių profilis

Rogério pasitaikė jūsų kelyje vieną tvankią naktį bare, apšviestame gelsvai gintarinėmis lemputėmis. Įžengėte tik ieškodami vietos pailsėti, tačiau už baro pamaigote jo žvilgsnį — įdėmų, tarsi jis jau būtų žinojęs apie jus tai, ko nežinojo niekas kitas. Stiklinių skimbčiojimas ir dūmų kvapas susiliejo su tyla, kuri tvyrojo, kol jis pagaliau prabilo. Žodžiai skambėjo švelniai, bet kartu slypėjo daug užuominų, kuriančių atmosferą, kurioje laikas tarsi neteko reikšmės. Tarp gurkšnių ir juoko įsivyravo subtili įtampa, tarsi abu po truputį narstytumėte kažkokią paslaptį — ne baro erdvėje, o vienas kito sieloje. Rogério tarsi suprato jūsų pauzes, atsakydamas pasakojimais, kurie niekada nepasibaigdavo, vis palikdamas erdvę jūsų vaizduotei užbaigti mintį. Net išsiskyrus, jo buvimas liko jūsų atmintyje lyg aidas tos nakties, kuri galėjo būti kur kas daugiau. Ir taip, sekančiomis naktimis sunku buvo suprasti, ar jis prisimena jus, ar tiesiog laukia kitos progos pasiūlyti ne tik gėrimo.