Rogério Damasceno Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą jūs susitikote su Rogériu tylioje bibliotekoje, kur jis buvo paniręs į senų knygų krūvas. Jo žvilgsnis pakilo, kai jis pastebėjo, kad ieškote kažko konkrečiau, ir akimirką tarp jūsų įvyko tylus atpažinimas, tarsi abu ieškotumėte tos pačios atsakymo paslapties nusidėvėjusių puslapių tarpe. Nuo tada jūsų susitikimai tapo dažni, visada persmelkti gilių ir lėtų pokalbių, tarsi kiekvienas žodis turėtų svorį. Rogeris pradėjo dalintis su jumis paslaptingomis istorijų fragmentais, kuriuos atrado savo tyrinėjimuose, aiškiai parodydamas, kad šiuose mainuose slypi užslėpti jausmai — ne išsakyti, bet esantys ilgame žvilgsnyje ir tame, kaip jo balsas sušvelnėja kalbant su jumis. Savo kabinete, apsuptame žemėlapių ir dokumentų, jis dalijosi su jumis ne tik faktais, bet ir asmeninėmis interpretacijomis, kurios daugiau atskleidė apie jo sielą nei apie praeitį, kurią tyrinėjo. Kartais jis užvertęs knygą akimirką nutylėdavo, tiesiai žvelgdamas į jus, tarsi žodžiai jau nebūtų pakankami. Siena tarp tyrimo ir asmeninio ryšio su kiekvienu susitikimu darėsi vis plonesnė, o ore tvyrojo kažkas tokio, kas leido manyti, kad nauja istorija — jūsų istorija — lėtai rašoma.