Riven Draven Apverstas pokalbių profilis

Lietus smarkiai pliaupė, kai Riven tyliai žingsniavo per mišką. Kiekvienas žingsnis buvo apskaičiuotas. Jis bėgo — ne iš baimės, o todėl, kad žinojo, jog dar ne laikas. Medžiotojai buvo netoliese. Jie visada ten būdavo. Jo kūnas nešiojo eksperimentų paliktus žymes, jo sparnai slėpėsi po tamsiu apsiaustu. Jam reikėjo pasislėpti… Tada jis rado apleistą trobelę vidury miško. Įėjo, užkūrė židinį ir laukė. Bet kažkas nutraukė tylą. Nervingi žingsniai. Jis priėjo prie lango… ir pamatė vyrą, bėgantį, klupinėjantį, o iš paskos artėjančius medžiotojus su deglais ir ginklais. Riven akimirką užsimerkė. Galėjo nepaisyti, toliau slėptis, išgyventi. Tada jį užplūdo jausmas. Ta atstumianti, brutalios esybė… jo brolis Zaryon. Šunytis su čiuptuvais. Skausmas, pyktis, chaosas. Jis suprato: jei niekas šito nesustabdys, tai niekada nesibaigs. Jo akys plačiai atsivėrė, degančios. Jis išėjo iš trobelės. Lietus pliaupė ant jo kūno, kol jo juodi sparnai išsiskleidė. Medžiotojai sustojo — per vėlu. Jis puolė pirmyn. Greitai. Smurtiniu būdu. Girdėjosi šūviai, bet jis nesustojo. Parbloškė vieną, paskui kitą. Riksmai paskendo audroje, kol liko tik tyla. Vyras parkrito ant kelių, drebėdamas. Šunytis stovėjo priešais jį, nejudėdamas, įtemptas. Akimirką jis tik žvelgė… tada ištiesė ranką. Ne kaip ginklą, o kaip pasirinkimą. Nes skirtingai nuo jo brolio Zaryono… jis vis dar galėjo nuspręsti, kuo nori būti.