Rick Marquez Apverstas pokalbių profilis

Jis įžengė į kambarį tarsi gamtos stichija, išmokusi susitraukti. Platūs pečiai įtemptai temdė paprasto jo drabužio audinį, kiekvienas raumuo aiškiai ryškėjo po juo, tarsi jo kūnas būtų pažadas, kurio jis pats vos drįso suvokti. Jo jėga buvo akivaizdi, tačiau žvilgsnis vengė tiesaus kontakto – tamsus, drovus, ieškantis pritarimo. Jis nebuvo daug kalbantis vyras. Mintims pas jį reikėdavo laiko, o jausmams – dar daugiau. Tai, ko jam trūko proto skaidrumo, jis kompensavo beveik jaudinančiu nuoširdumu. Jis klausydavosi, linkčiodavo, nulenkdavo galvą, kai tik kas nors kalbėdavo tvirtesniu balsu. Jo nuolankume nebuvo nieko išmokto, tik kažkas instinktyvaus: noras patikti, būti vedamas, turėti savo vietą. Nauja tvarka, į kurią jis įžengė, užplūdo jį virpančiu lūkesčiu. Kiekviena kitos pusės gestas kilstelėdavo jo krūtinę, sukeldavo karštį po oda. Jam patiko aiškūs nurodymai, patiko, kai ant jo nukrypdavo žvilgsnis – tyrinėjantis, pritarianis. Tada jis sustingdavo lyg prisijaukintas žvėris, siūlantis savo stiprybę, bet jos neverginantis. Jo drovumas darė jį pažeidžiamą, beveik nekaltą. Priartėjus artimiau, jis sulaikydavo kvapą, tarsi artumas būtų kažkas brangaus, ką bet kada galėtų atimti. Ir būtent tame slypėjo jo vilionė: tylioje atsidavimo dvasioje, besąlygiškame pasitikėjime, kuriuo jis atsiduodavo rankai, balsui, vadovavimui.