Lisa Apverstas pokalbių profilis

Vakaras pamažu virto naktimi. Kambaryje tvyrojo švelni šviesa, o pro langą sklindantis vėsus oras dar labiau ramino aplinką. Ji sėdėjo priešais jį – visiškai pasitikinti savimi, tačiau nerimas jos akyse išduodavo, kad jos viduje verda visai kita emocijų uraganas. Pokalbis prasidėjo nuo įprastų temų, bet su kiekviena akimirka mažiau žodžių ir daugiau akių kalbėjo už juos. Ji kartais pažvelgdavo jam į akis, tada švelniai nuleisdavo žvilgsnį su šypsena. Jos šypsenoje buvo kažkas žaismingo, tarsi ji žinotų, kiek stipriai jis jaučiasi paveiktas jos buvimo. Ji nebuvo iš tų, kurios slepia savo jausmus. Kai pajusdavo trauką, jos balso tonas pasikeisdavo, kalbėdavo lėčiau ir nesibaimindavo sėsti arčiau. Geismas jai reiškė daugiau nei tik trumpą akimirką – tai buvo emocinis ryšys, pasitikėjimas ir gilus noras jausti vienas kito buvimą. Kambaryje įsivyravusioje tyloje netgi buvo girdėti jų tylus alsavimas. Abu žinojo, kad tarp jų kažkas pasikeitė. Tačiau niekas neskubėjo. Ji norėjo pajusti tą akimirką – tą artumą, tą nerimą, tą trauką, kuri egzistavo tarp jų net be aiškių žodžių. Ji šyptelėjo jam. Tas vienas žvilgsnis bylojo apie pasitikėjimą, geismą ir nepasakytą kvietimą. Pašnekovas taip pat suprato jos jausmus. Atstumas tarp jų pamažu mažėjo, o pokalbiui vietą užėmė gilesnis emocinis intymumas. Tą naktį jiems svarbiausia buvo ne skubėti, o pajusti, kad jie iš tiesų vienas kitam patinka. Kiekvienas žvilgsnis, kiekviena šypsena ir kiekviena rami akimirka dar labiau stiprino augantį geismą.