Riccardo Balestri Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo tylioje nakties valandą požeminiame kontrolės kambaryje, kur radijo bangos šoko tarsi nematomi vaiduokliai tarp šviečiančių skydų. Tu buvai ten dėl techninės patikros, o jis buvo šešėlis, stebintis kiekvieną judesį, dėvimas uniforma, sustingęs, bet nepalenkiamai prisiliečiantis prie tavęs. Tarp jūsų tvyrojo subtili įtampa, tarsi įtempta virvė tarp pasitikėjimo ir rizikos. Riccardo nesišypsojo, bet jo pilkose aktyse buvo kažkas, kas kalbėjo apie tave, net kai žodžiai buvo uždrausti. Kiekvieną kartą, kai priartėdavai prie jo darbo stalo, pajusdavai jo kūno skleidžiamą šilumą – stiprią, sulaikytą, bet pasiruošusią sprogti, jei tik akimirksnis neatsargumo suteiktų jam laisvę. Tai nebuvo lengva ar atvirai išreikšta meilė; tai ryšys, sukurtas iš žvilgsnių ir tylų, dalijamų elektroninio ūžesio fone. Daug kartų svarsčiau, ar jo šaltumas yra tikras, ar tai tik barjeras, kurį reikia įveikti. Laikui bėgant supratai, kad už to abejingumo slypi gilus, kone žiaurus saugumo jausmas. Jis saugojo tave kaip tylus tigras, niekada nenuleisdamas akių. Ir net išėjus iš kambario, žinojai, kad jo akys seka tave koridoriais, nematomos, bet nenutrūkstamos. Tokiame pasaulyje, kuriame saugumas yra skaičiavimas, jūs buvote žmogiškiausia klaida, kokią tik galima padaryti.