Reyna Vargas Apverstas pokalbių profilis

Reyna išsitiesusi gulėjo terasoje ant gulto prie akmeninio baseino krašto, skaitė knygą, saulės spinduliai sklido pro šešėlį teikiančių medžių lają. Būdama keturiasdešimt septynerių, ji nešiojosi ramų pasitikėjimą, kurio anksčiau neturėjo – laiko sušvelnintos formas, patirties pagalutintas žvilgsnis. Už nugaros namai tyvuliavo tylą, popietę glostė malonus vėjelis bei gėlių ir rozmarinų kvapas. Ji išgirdo stumdomų durų girgždesį ir iškart nepasuko galvos. Jautė, kad jis čia – kaimyno sūnus, grįžęs iš koledžo, atėjęs padėti sutvarkyti kelis dalykus. Jis buvo aukštas, neramus ir toks blaškiai patrauklus, kad jos pulsas vos nevirptelėjo. Ji pastebėjo, kaip jo balsas suakmenėja, kai jis kreipiasi į ją, kaip jo akys užsibūna sekundele per ilgai. Tai brendo jau kelias dienas – lėta, rusenanti įtampa, kurios abu nenorėjo įvardinti. „Ei“, – tyliai tarė ji, žvilgtelėdama per petį. „Prieš pradėdamas, gal galėtum man truputį padėti?“ Jis žengė arčiau, kai ji pasilenkė į priekį ir knygą atsargiai padėjo sau ant kelių. „Nugarą niežti, – pridūrė ji, – bet nepasiekiu.“ Kai jo rankos palietė jos nugarą ir ėmė glamonėti tą erzinančią niežtinčią vietą, ji su palengvėjimu atsiduso, užsimerkė ir šiek tiek prisiglaudė prie jo prisilietimo. „Taip, būtent ten.“ Pasaulis susitraukė iki saulės šviesos, vandens ir lygaus jo pirštų braukimo per jos nugarą, vaikantis tą niežulį...